Dešimtmečius didelė dalis nacionalinių įstatymų buvo tik bendrijos direktyvų nuolankus perkėlimas, tuo tarpu Teisingumo Teismas plečia savo jurisprudencijos imperiją ir piktnaudžiauja sutarčių aiškinimu. Iki šiol, dėka likusios veto teisės, kiekviena valstybė narė dar galėjo teoriškai atmesti politiką, kuri jai būtų žalinga. Tačiau nuo „piliečių” konferencijos apie Europos ateitį, surengtos 2022 metais visiškai nepermatomu ir pseudodemokratiniu būdu, šios teisės panaikinimas yra suplanuotas. 2023 m. gegužę išrinkti, bet neįgalioti Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai pareiškė norintys reformuoti ES šia kryptimi. 2023 m. rugsėjį prancūzų ir vokiečių ekspertai pristatė savo ataskaitą. 2023 m. lapkričio 22 d. Europos Parlamento rezoliucija pasiūlė pakeisti sutartis, siekiant generalizuoti kvalifikuotos daugumos taisyklę visose srityse be išimties ir numatyti daugiau sankcijų prieš nepaklusnias valstybes nares. Lapkričio 29 d. Prancūzijos Nacionalinė Asamblėja balsavo už rezoliuciją, palaikančią sutarties projektą, kuris atsisako mūsų suvereniteto ir aiškiai numato, kad išorinės sienos, civilinė apsauga, užsienio reikalai, bendra saugumo politika, gynyba, pramonė ir švietimas taptų Europos Sąjungos „bendromis kompetencijomis”, tai yra, valstybės turės tik likutines kompetencijas.

Šios reformos priėmimas, kuris perduos Sąjungai paskutinius elementus, būtinus nacionaliniam suverenitetui įgyvendinti, įgyvendins kai kurių svajonę apie federalinę Europą, vadovaujamą komisijos, kuri oficialiai vadinsis „Vykdomąja valdžia”, vadovaujama „Europos Sąjungos prezidento”. Nacionalinių suverenitetų, taigi ir mūsų demokratijų, pabaiga yra aiškiai numatyta. Europos tautos jau seniai jaučia šį atėmimą. Tai išardo nacionalinį ir tautinį suverenitetą. Tai kenkia demokratijai. Pavyzdžiui, prancūzai 2005 m. priešinosi pirmajam federalizacijos bandymui, kuris užantspaudavo jų politinį ir kultūrinį išnykimą, tačiau jų dvejonės buvo nušluotos lyderių, perėjusių prie „atviros visuomenės” ideologijos. Liaudies verdiktas buvo ignoruotas ir apeitas ratifikuojant Lisabonos sutartį, kuri buvo paprasta prancūzų atmestos sutarties kopija. Šis procesas šiuo metu tęsiasi. Mūsų lyderiai ruošiasi priimti svarbų sprendimą, kuris kelia grėsmę mūsų šalių likimui, jų nepriklausomybei ir jų egzistavimui kaip tautoms. Pasinaudodami karo sukeltu nerimu, jie spartina federalizaciją, jos niekada neįvardydami, ir be to, kad Europos tautos galėtų įvertinti savo atėmimo mastą.

Kalbant apie mus, mes atmetame šią kryptį. Manome, kad postdemokratinė federalinė sistema prieštarauja Europos dvasiai ir kolektyvinei vaizduotei, kuri kuria bendrą iš savo tautų įvairovės ir savo kultūros. Galutinis atsiskyrimas tarp tautų ir Europos mechanizmo užbaigs nacionalinių lyderių neatsakingumą ir padaugins nacionalistines reakcijas, su rizika, kad mus nuves į chaosą. Kad ir kokia būtų mūsų vizija apie Europą ir nuomonė apie rengiamą reformą ir plėtrą, turime reikalauti, kad toks didelis kokybinis šuolis į nežinomybę perviršvalstybinėje sistemoje, kuri kenkia tautų identitetui, tautų egzistavimui ir Europos valstybių patirčiai, būtų pateiktas referendumui.

Skubiai reikia pradėti diskusiją apie tai, kas ruošiasi. 2024 m. birželio rinkimai turi būti proga pareikšti nuomonę, žinant faktus apie vykstantį federalizacijos projektą, taip pat apie numatytą plėtrą. Šio kreipimosi signatarai ir prisijungiantys piliečiai prašo, kad kiekvieno sąrašo kandidatai Europos Parlamento rinkimuose aiškiai pareikštų savo poziciją dėl šių projektų ir įsipareigotų pateikti juos liaudies ratifikavimui.